Vilniaus chirurgų draugijos garbės nario Prof. Algirdo Jackevičiaus prisiminimai apie draugijos veiklą sovietmečiu
1948 metais sėkmingai išlaikęs valstybinius egzaminus, gavau nukreipimą dirbti chirurgu Raudonojo kryžiaus klinikinėje ligoninėje, kuriai tuo metu vadovavo doc. Kazys Katilius. Tačiau nuėjęs pas Sveikatos ministerijos ministro pavaduotoją kadrų reikalams, išgirdau kitą sprendimą. Dr. Lazutka man pasakė, kad turiu laikyti aspirantūros egzaminus Mokslų Akademijos Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institute. Jeigu aš nelaikysiu aspirantūros egzaminų, tai turėsiu vykti į Gegužinės km., Ukmergės rajone ambulatorijos vedėju. Be abejonės aš pasirinkau pirmąjį pasiūlymą, nes tuo metu Lietuvoje vyko pasipriešinimo kova ir aš nuėjau laikyti aspirantūros egzaminų. Aspirantūros egzaminus pavyko išlaikyti ir aš tapau aspirantu pagal mikrobiologijos specialybę. Mano mokslinis vadovas buvo prof. V. Girdzijauskas, kuris, matyt, paprašė dr. Lazutkos, kad mane nukreiptų į Aspirantūrą. Studentų moksliniame būrelyje aš paskaičiau pranešimą “Apie gyvybės atsiradimą„ ir matyt prof. V. Girdzijauskui patiko mano pranešimas ir jis norėjo mane įtraukti į mokslinę veiklą. Prof. V. Girdzijauskas buvo malonus žmogus, mokslines studijas turėjo Vokietijoje, jis sutiko, kad mano mokslinis darbas būtų susietas su chirurgija. Tuo metu Vilniaus I tarybinė klinikinė ligoninė (buv. Šv. Jokūbo) buvo viena iš stipriausių to meto Vilniaus ligoninių, kur dirbo prof. Benjaminas Zacharinas, prof. Pranas Norkūnas, dr. Saliamonas Rabinavičius. Tuo metu Chirurginei klinikai vadovavo prof. Benjaminas Zacharinas, kuris parinko mano moksliniam darbui temą “Ūmaus hematogeninio osteomielito gydymas penicilinu“. Tuo metu prasidėjo antibiotikų era. Eksperimentinės Medicinos ir Onkologijos institutas gavo iš JAV didelę penicilino preparatų siuntą ir aš pradėjau Vaikų chirurginiame skyriuje gydyti sergančius vaikus hematogeniniu osteomielitu. Antibiotiką įšvirkšdavau į pažeistos kojos kraujagysles ir tyriau antibiotiko poveikį osteomielitą sukėlusiems mikrobams. Dirbant Chirurginėje klinikoje, aš dalyvaudavau įvairiose konferencijose. Tuo metu Vilniaus chirurgų draugijai vadovavo prof. Benjaminas Zacharinas. Kiek atsimenu, Chirurgų draugijos posėdžiai vyko antrame aukšte buv. Šv. Jokūbo bažnyčios vienuolyne. Draugijos posėdžiuose buvo skaitomi pranešimai ir demonstruojami įdomesni klinikiniai atvejai. Po poros metų prof. Benjaminas Zacharinas buvo suimtas, nes Vokiečių okupacijos metu buvo Gheto vyr. gydytojas. Vėliau atvyko iš Maskvos prof. Šlapoberskis, kuris pasižymėjo gera iškalba, tačiau kaip chirurgas jis nebuvo stiprus ir prof. Pranas Norkūnas jį pronoko savo chirurgine veikla. Apgynęs disertaciją 1953m, aš palikau dirbti moksliniu bendradarbiu Eksperimentinės Medicinos ir Onkologijos institute ir antraeilėse pareigose tęsiau darbą Vilniaus I tarybinės ligoninės Chirurginėje klinikoje. Iki 1957 per aštuonerius metus Chirurginėje klinikoje išmokau operuoti sergančiuosius skrandžio, žarnyno, krūties, prostatos piktybiniais navikais bei budėjimo metu operuoti atvykusius dėl ūminio apendicito, žarnyno nepraeinamumo bei galūnių traumas. Neseniai įvykusiame draugijos posėdyje klausiau pranešimus ir prisiminiau kaip mums teko diagnozuoti atvykusiems pacientams ūmų apendicitą. Svarbiausia diagnostinė priemonė, tai ligonių klinikinis ištyrimas. Radus teigiamą Blumbergo simptomą bei atlikus kraujo tyrimą, nustačius padidėjusį leukocitų skaičių, ligonius operuodavome. Didžiausi diagnostikos sunkumai buvo tiriant nėščias moteris. Man teko budėjimo metu atlikti gimdos amputaciją, diagnozavus gimdoje naviką. Ligoninės Chirurginėje klinikoje mačiau 1950m. atliekant prof. Pranui Norkūnui pirmąją Lietuvoje pulmonektomiją sergančiajam plaučių piktybiniu naviku. Tačiau operacija buvo atlikta sergančiajam pažengusiu plaučių naviku, todėl ligonis mirė praėjus penkiems mėnesiams po operacijos. Tuo metu Chirurginėje klinikoje dirbo Algimantas Marcinkevičius, kuris pradėjo domėtis širdies ligų chirurginiu gydymo klausimais, atlikdamas iš pradžių eksperimentus su šunimis Medicinos fakulteto dekanato vivariume Prof. Pranas Norkūnas ugdė chirurginiam darbui jaunąjį A. Pronckų, kuris vėliau užėmė chirurginės katedros vedėjo vietą (1 pav.).
1 pav. Vilniaus I tarybinės ligoninės Chirurgijos klinikos darbuotojai
Pirmoje eilėje iš dešinės: Galkutė, dr. S.Rabinavičius, J.Jablonskytė, prof. Pranas Norkūnas
3 eilėje P.Breivis, Malinauskas, A. Pronckus, A. Marcinkevičius, A.Jackevičius
2pav. Algirdo Jackevičiaus Vilniaus Medicinės draugijos Chirurginės sekcijos nario bilietas 1951m.
1957 m. kovo 1 d. buvo atkurtas Onkologjos mokslinis institutas ir ministras dr. Dirsė pakvietė mane dirbti moksliniu bendradarbiu instituto Chirurginėje klinikoje. Aš su pasitenkinimu priėmiau ministro kvietimą ir pradėjau darbuotis instituto Chirurginėje klinikoje.
Tuo metu aš buvau jaunas, turintis pakankamą chirurginio darbo patirtį tuo metu geriausioje Vilniaus Chirurginėje klinikoje, todėl pradėjau domėtis plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo klausimais. Iš pradžių reikėjo įdiegti ligonių bronchologinį tyrimą, reikėjo prieš gydymą nustatyti morfologinę vėžio diagnozę. Tuo metu Sovietų Sąjungos gydomosios įstaigos neturėjo lanksčių fibrobronchoskopų, todėl teko naudotis metalinės konstrukcijos bronchoskopu. Atliekant bronchoskopiją, neretai tekdavo ligoniams taikyti bendrą nuskausminimą. Mums klinicistams daug padėjo citologai, kaip doc. Sofija Stukonienė, kuri tirdama ligonių skreplius sugebėdavo 80-90 proc. nustatyti morfologinį vėžio tipą centrinio plaučių vėžio atvejais. Šie tyrimai padėdavo klinicistams parinkti ligoniams optimalų gydymą. Norėdamas pagerinti krūtinės chirurgo kvalifikaciją, vykau tobulintis į Leningrado Onkologijos mokslinį institutą, kuriam vadovavo prof. Anatolij Ivanovič Rakov, kuris vėliau tapo mano moksliniu konsultantu rašant habilituoto daktaro disertaciją „Pagrindinių plaučių vėžio gydymo metodų įvertinimas“, kurią sėkmingai apgyniau 1969 metais gegužės 22 dieną Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Mokslinėje taryboje. Norėdamas patobulinti savo chirurginę patirtį, taip pat lankiausi Maskvos moksliniuose institutuose: Mokslų Akademijos Onkologijos Centre, Rentgeno- radiologiniame institute, kur dirbo įžymūs krūtinės chirurgai profesoriai: Anatolij Ivanovič Pirogov, Vladimir Petrovič Charčenko. Pirmąją radikalią plaučių operaciją aš padariau 1958 metais, pašalindamas kairįjį plautį.
Toliau tęsiau mokslinį darbą analizuodamas plaučių vėžio įvairius gydymo metodus.
Chirurgų draugijos posėdžiai vyko vėliau Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Posėdžiams vadovavo doc. Kazys Katilius. Pastačius Antakalnio universitetinę ligoninę Chirurgų draugijos posėdžiai vyko šioje klinikoje ir ilgą laiką jai vadovavo prof.A. Pronckus.
Prof. Algirdas Jackevičius