Istorija

 

Jubiliejinis suvažiavimas

 

Vilniaus barzdaskučių-chirurgų cechas buvo įsteigtas 1509 metais Krokuvos ir Gdansko barzdaskučių-chirurgų cechų pavyzdžiu. 1552.12.22. Žygimantas Augustas barzdaskučių-chirurgų cechą įteisino juridiškai (1, 2 pav.)

image1

1 pav. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto, Lenkijos Karaliaus privilegija Vilniaus chirurgų brolijai–Fraternitas Chirurgorum Vilnensium 1552-12-22.

2 pav. Vilniaus chirurgų brolijos antspaudas – Fraternitas Chirurgorum Vilnensium 1552 m. Antspaude pavaizduoti šv. Kozmas ir šv. Damijonas – gydymo meno globėjai, Vilniaus chirurgų brolijos cecho patronai. Apsivilkę tų laikų drabužiais, laikantys rankose indus vaistams, fone – lentynėlė medikamentams ir chirurginiai instrumentai.

Tam, kad taptumei cecho nariu, reikėjo 3-4 metus mokytis mokiniu ir 2-3 pameistriu. Mokiniais negalėjo būti ne krikščionys – žydai ar totoriai. Prieš tampant meistru, pameistriai turėdavo 2-3 metus mokytis pas kitų miestų cechų meistrus. Tuo pačiu pas Vilniaus barzdaskučių-chirurgų cechų meistrus atvykdavo mokytis pameistriai iš kitų Lenkijos, Vokietijos ir Italijos miestų cechų.

Tuo metu chirurginė veikla apsiribodavo kraujo nuleidimu, opų gydymu, žaizdų susiuvimu, pūlinių atvėrimu, išnirimų, kaulų lūžimų gydymu.

Cechas išsilaikė apie 300 metų iki 1775 metų, kai Vilniaus universitete buvo pradėta dėstyti chirurgija. Galutinai cecho veikla baigta 1797m.  Rusijai okupavus Lietuvą. Kadangi Rusijoje barzdaskučių – chirurgų cechų nebuvo, Vilniaus chirurgų brolija buvo likviduota.

Toliau chirurginę veiklą Lietuvoje vystė Vilniaus universiteto medicinos fakulteto  chirurgijos profesoriai. 1808 m. įkurta Vilniaus universiteto chirurgijos klinika, kurioje buvo 16 lovų. Daugiausia buvo operuojami įvairūs paviršiniai navikai – veido, burnos ertmės, nosies, taip pat chirurgiškai gydomos kaulų traumos. Deja, ertminių operacijų chirurgai nevykdė dėl infekcijų pavojaus, nes priešinfekcinės priemonės atsirado tik 19 a. viduryje.

3 pav. Doc. Kazys Katilius

3 pav. Doc. Kazys Katilius

Po 1830-1831m. sukilimo, 1842 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Visos mokslo ir mokymo priemonės perkeltos į naujai atidarytą Kijevo medicinos fakultetą. Iš Vilniaus išvyko ir dauguma chirurgų. Vieninteliu medicinos mokslo centru Lietuvoje liko tik Vilniaus medicinos draugija, įkurta 1805 m.  Jos nariai  vertėsi  medicinine praktika ir rengdavo pranešimus apie atliktas operacijas. Chirurgų ruošimas Vilniuje buvo atnaujintas 1919 metais vėl atidarius Vilniaus universitetą.

Vilniaus chirurgų draugija atkurta 1945 09 19. Pirmieji jos pirmininkai  buvo prof. B. Zacharinas 1945-1947, prof. V. Šlapoberskis 1947-1948 ir prof. V. Korchovas 1948-1951.

1951-1973 metais draugijai vadovavo doc. Kazys Katilius  (3 pav.)

Tuo metu į draugijos sudėtį taip pat įėjo oftalmologai ir otorinolaringologai. Nuo 1967 metų į draugijos veiklą įsijungė ir Vilniaus zonos rajonų chirurgai (Zarasų, Utenos, Ignalinos, Molėtų, Širvintų, Ukmergės, Švenčionių, Trakų, Varėnos, Vilniaus ir Druskininkų). Susirinkimai buvo šaukiami kas mėnesį,  išskyrus liepą ir rugpjūtį.  Iki 1968 metų susirinkimai vykdavo Vilniaus I tarybinėje (Šv. Jokūbo) ligoninėje (4 pav.), po to Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje (Antakalnio 57).

4 pav. Vilniaus šv. Jokūbo ligoninė (Vasario 16-osios g. 1).

4 pav. Vilniaus šv. Jokūbo ligoninė (Vasario 16-osios g. 1).

1973 metais, prof. A. Jackevičiaus siūlymu, dailininkas P. Repšys sukūrė Vilniaus chirurgų draugijos ženklą, antspaudą bei medalį, kūrybiškai panaudojęs senąjį draugijos ženklą, o grafikas A. Každailis ir diplomą.

Nuo 1973 ik i1997 metų Vilniaus chirurgų draugijai vadovavo prof. Augustas Pronckus (6 pav.)

5 pav. Vilniaus miesto klinikinė ligoninė (Antakalnio g. 57).

5 pav. Vilniaus miesto klinikinė ligoninė (Antakalnio g. 57).

Pirmą kartą draugijos narių skaičius nurodytas 1948 metų darbo plane – jų buvo 27. 1952 metais buvo 32 nariai, 1954 metais – 61 (tarp jų 2 medicinos mokslų habilituoti daktarai, 4 medicinos mokslų daktarai). Vėliau darugijos narių skaičius nuolat didėjo: 1960 metais – 54, 1965 metais – 65, 1970 metais 96, 1975 metais – 131, 1980 metais, 155 (tarp jų 19 moterų), 1985 metais – 127.

1980 metais tarp draugijos narių buvo 16 profesorių ir habilituotų mokslo daktarų, 17 docentų, 22 medicinos mokslų daktarai. Pagal specialicazijas nariai pasiskirstė taip: 84 bendrojo profilio chirurgai, 18 širdies ir kraujagyslių, 11 vaikų chirurgų, 10 traumatologų ortopedų, 9 urologai, 6 onkologai, 5 krūtinės chirurgai, 3 anesteziologai, 3 neurochirurgai, 1 proktologas, 5 – kitų specialybių.

6 pav. Prof. Augustas Pronckus

6 pav. Prof. Augustas Pronckus

Draugijoje perskaitytus pranešimus galima suskirstyti į 3 grupes: planiniai pranešimai, neplaniniai ir aktualieji. Visi planiniai pranešimai buvo numatomi iš anksto. Juose stengtasi aptarti labiau rūpimas ir mažiau žinomas chirurgijos problemas. Neplaniniai pranešimai daugiausia susiję su draugijos narių moksliniais tyrinėjimais, kazuistika ir naujausiais chirurgijos pasiekimais. Aktualieji pranešimai – tai įvairių konferencijų, suvažiavimų ir simpoziumų aptarimai, dalijimasis kelionių įspūdžiais ir jubiliejinių datų minėjimai. Nuo 1948 iki 1985 metų įvyko 291 posėdis, perskaityti 488 pranešimai, pademonstruoti 529 pacientų klinikiniai atvejai. Pranešimus skaitė 176 draugijos nariai ir svečiai, klinikinius atvejus demonstravo 175 nariai.

Doc. Audrius Gradauskas

7 pav. Doc. Audrius Gradauskas

1997.11.24-2009.12.16 Vilniaus chirurgų draugijai vadovavo doc. Audrius Gradauskas (7 pav.)

1997 12 19 Vilniaus chirurgų draugija perregistruota pagal tuo metu galiojančius Lietuvos respublikos įstatymus (8 pav.).

1997 metais draugijoje buvo 51 narys. Per 12 metų įvyko 76 posėdžiai, perskaityti 115 pranešimai. Pranešimus paruošė 147 autoriai: iš jų 21 Vilniaus universiteto darbuotojas ir 11 profesorių. Pranešimų tematikos: onkologija – 27, abdominalinė chirurgija – 23, proktologija – 11, bendroji chirurgija – 7, krūtinės chirurgija – 6, traumatologija – 6, vaikų chirurgija – 5, kraujagyslių chirurgija – 4, urologija – 3, kardiochirurgija – 3, kitos temos – 19. Draugijoje skaitytų pranešimų ne medicininės temos: artėjančio licenzijavimo aptarimas, chirurgo  onkologo normos pristatymas, operacinės slaugytojo statuso įvertinimas, LR SAM raštas ,,Dėl sveikatos reformos užduočių” 1998, gydytojo chirurgo norma, gydytojo abdominalinio chirurgo norma, SAM viceministro raštas ,,Dėl gydytojų kvalifikacinių kategorijų”, Lietuvos chirurų asociacijos įstatų pakeitimų svarstymas 2004.  Konferencijos, jubiliejai, svečiai, iš mūsų gyvenimo (archyvas).

8 pav. Visuomeninės organizacijos Vilniaus chirurgų draugija registravimo pažymėjimas.

8 pav. Visuomeninės organizacijos Vilniaus chirurgų draugija registravimo pažymėjimas.

Nuo 200912.16 iki 2016.01.21 Vilniaus chirurgų draugijai vadovavo prof. Virgilijus Beiša (9 pav.)

2009 metais draugiją sudarė 36 nariai. Per tą laiką Vilniaus chirurgų draugija organizavo 6 seminarus ir 23 konferencijas, iš jų 6 tarptautines ir 3 respublikines (archyvas). Susirinkimai vykdavo ne kas mėnesį, o 3-6 kartus per metus. Kartais konferencijos Vilniaus krašto pažintiniais tikslais būdavo rengiamos dvaruose, muziejuose, moderniose mokslo įstaigose. Suorganizuotų konferencijų metu, jose dalyvavę gydytojai gaudavo gydytojų kvalifikacijos kėlimo pažymėjimus –  iš viso 117 kvalifikacijos kėlimo valandų. Pranešimų tematikos: bendroji chirurgija – 6, koloproktologija – 6, abdominalinė chirurgija – 5, onkologija – 4, kitos temos – 8. Draugijoje skaitytų pranešimų ne medicininės temos: medicinos deontologijos problemos, medicinos etika, gydytojas ir pacientas, chirurgijos raidos aspektai Lietuvoje, dienos chirurgija: problemos, perspektyvos,  interdisciplininė chirurgija. Iš viso buvo perskaityti 259 pranešimai,  pranešimus paruošė 321 autorius: iš jų 59 Vilniaus universiteto darbuotojai ir 49 profesoriai.

9 pav. Prof. Virgilijus Beiša

9 pav. Prof. Virgilijus Beiša